Pavasariais jis pakvimpa apelsinų ir vyšnių žiedais, ką tik pražydusia verbena. Vasarą – Viduržemio jūros gaiva, lengvu greipfrutų prieskoniu. Saulės atokaitoje – laukinėmis rožėmis. Bekraščiuose laukuose – svaiginančia levanda ir alyvmedžių sodrumu. Už jų – nokstančių ir vos palietus nukrentančių į delną figų giraite. Tiek neįtikėtinų, subtilių kvapų kupinos Marselio apylinkės...

Ar kada matėte Provanso dangų Marselio pakrantėje? Koks jis? Vaiskiai žydras, atsispindintis Viduržemio jūroje. Kartais baltesnis, kartais tamsesnis, kartais ramus, kartais audringas.

Gal bus lietaus, o gal švies saulė?

Kokia dangaus spalva ką pranašauja?

Surask ramybę, žvelgdamas į dangų.

Ar žinai, kaip kvepia dangus?

Vakarais į Marselį nusileidžia vakaro vėsa. Pailgėja šešėliai, prasiveria siaurų senamiesčio gatvelių namų durys. Pakvimpa atvertomis prancūzių močiučių spintomis. Susipynę vos juntamo anyžio ir pačiulio aromatai kviečia užeiti, prisėsti, nurimti. Uosti ir būti.

Girdi - virtuvėje ruošiamą vakarienę kažkas gardina pipirais – sukasi pipirų malūnėlis – triukšmingai sugirgžda praveriamas langas, ir lyg upės srovė įsiveržia žydinčių jazminų kvapas. Pipirai ir jazminai – ar esate kada užuodę jų derinį? Rūpestingos rankos ant stalo padeda porceliano puodelį, pakvimpa mėtų arbata. Ir taip suspaudžia širdį – namai šaukia...

Jau keliausi? Pasiimk su savim gabalėlį Marselio – sau, draugei, mieliausiam.

Ir – atminimui sau – juk nuo čia prasidėjo Marselio – muilo miesto – pasaka.

Aš – originalus, pats tikriausias Marselio muilas. Švelniai putojantis, vos juntamo alyvuogių prieskonio, susuktas į rudą popierėlį, perrištas kanapine virvele. Toks pats, koks buvau prieš 400 metų, kai gimiau. Tebesu, nedingau. Nes taip norėjo Compagnie de Provence.